Kaip „sportas – ne man“ pakeisti į „sportas – man“?
Tai, ar sportuosime, iš tiesų priklauso nuo mūsų motyvacijos. Nėra motyvacijos, veikiausiai nebus ir sporto. Nors visi suprantame, kad sportas ir aktyvus judėjimas – gyvybiškai mums reikalingi, savęs vertimas „kažką daryti“ atrodo baisiau. Bet ar sporto motyvacija yra kaip įkvėpimas, kurio reikia laukti, ar tai formuojamas dalykas, bandome išsiaiškinti kalbėdamiesi su biomedicinos mokslų daktaru, lektoriumi ir sveikos gyvensenos bei mitybos specialistu ARTŪRU SUJETA.
Kiek sportinė motyvacija svarbi sporto moksle? Kiek tai tiriama?
Taip, sporto motyvacijos tyrimai atliekami jau ilgai – tai padeda rasti sprendimus, kaip paskatinti žmones gyventi sveikiau. Dar 2002 m. Bergerio tyrimai atskleidė tris žmonių tipus pagal sportinį identitetą. Aukšto sportinio identiteto arba, kaip dažnai sakau, aukšto sportinio intelekto žmonės yra, pavyzdžiui, olimpiečiai ar tiesiog tie, kurie pragyvena iš sporto šakų. Jiems sporto salėje ar kitoje sportui skirtoje vietoje svarbiausia ne aplinka, o sporto įrankiai, kurie leidžia pasiekti sportines aukštumas. Antrasis tipas – apie 50 proc. žmonių – yra tie, kurie sportą meta per pirmuosius metus. Tai vidutinio sportinio intelekto žmonės, kuriems svarbus ne tik inventorius, bet ir aplinkinių parama, palaikymas – trenerio, drauge sportuojančiųjų, tinkama aplinka, kai, pavyzdžiui, mato, jog drauge sportuoja panašūs į juos žmonės.
Žemo sportinio identiteto žmonėms tam, kad sportuotų, būtina kitų žmonių parama, palaikymas ir priėmimas. Atėjus į sporto klubą jiems svarbus pasisveikinimas, jei jo nėra – blogai. Jei persirengimo kambaryje į moterį kreivai pasižiūrima – blogai. Tokie žmonės dažnai sportuoti pradeda pirmadienį ir baigia iki penktadienio. Motyvacija gali būti vidinė ir išorinė. Išorinė – tai prestižas („turiu gražią sporto klubo kortelę“), gražus, estetiškas kūnas, pagerėję sveikatos rodikliai, padidėjusi jėga, ištvermė ir t .t. Šiuos dalykus kaip tikslus sporto treneriai suformuluoja kartu su savo klientais. O išsikelti tikslą sportuojant yra labai svarbu. Kitas dalykas – edukacija. Stengiamės paaiškinti žmonėms, kad visi turime po 24 valandas per parą, tad skirti po valandą tris kartus per savaitę savo kūnui – labai naudinga. Galų gale, juk tai laikas tiktai sau. Vidinė motyvacija – tai džiaugsmas, kurį žmogus jaučia sportuodamas. Žmonės, pajutę vidinę motyvaciją, sportuos ilgai. Tuos, kurie dar neturi vidinės motyvacijos, stengiamės motyvuoti kurdami bendruomenes, pasitelkdami asmeninių trenerių pagalbą.
Ką pasakytumėte teigiantiems „sportas ne man“?
Žmogaus judėjimo laikas per 100 metų sumažėjo beveik 4 kartus – nuo 20 000 žingsnių per dieną iki 5 000. Tai yra išties didelis skirtumas. Todėl nesportuojančiųjų norėčiau paklausti: ar esate pakankamai fiziškai aktyvūs? Nes jei per dieną nenueinate bent 7–8 kilometrų, turėtumėte pasirūpinti papildoma fizine veikla. Kalbant apie norą ar nenorą sportuoti, taip, kartais tai nemalonu, vargina, tačiau apskritai sportas tikrai turėtų mus atgaivinti – po treniruotės pagerėja kraujotaka, nuotaika, ir tai turėtume padaryti įpročiu.
Ar yra rekomendacijų, visgi kuriuo dienos metu geriau žmogui sportuoti? Juk po darbų, jei jaučiamasi pavargus, jau gali ir nebesinorėti „dirbti“ salėje. Be to, dažnai tvirtinama, kad rytinis sportas suteikia energijos visai dienai.
Tyrimais nustatytų ryškių skirtumų nėra. Kada sportuoti, labai priklauso nuo sporto šakos ir nuo žmogaus dienos ritmo. Gali būti šiokių tokių skirtumų kalbant apie raumenų masės atsistatymą. Sakykime, sportuojant ryte labiau bus veikiamas riebalinis audinys, vakare – raumeninis. Tačiau išties skirtumai yra labai menki, susiję su metaboliniais procesais dienos ir nakties metu. Svarbiausia yra atsižvelgti į savo ritmą.
Kaip reikia teisingai formuluoti tikslus?
Reikia nusistatyti trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus, trumpalaikiai turi vesti jus prie ilgalaikių. Tikslų nusistatymas išties labai svarbus, į sporto salę turime ateiti vedini tikslo, nes kitaip joks vėjas mums nebus palankus. Pradžioje siūlyčiau pradėti nuo tokių žemiškų tikslų, kaip, pavyzdžiui, jei iš viso norite atsikratyti 40 kg svorio, pirmiausia užsibrėžkite per mėnesį numesti bent 2–3 kg. Tikslai, ypač trumpalaikiai, turi būti adekvatūs, antraip, jų nepasiekę, greitai nusivilsite. Kaip minėjau, kiti tikslai gali būti kūno estetika, geresnė sveikata, prisijungimas prie bendruomenės, papildomas bendravimas su žmonėmis. Net jei atėję į salę kone vien prašnekame, pats atėjimas jau yra gerai.
Koks yra asmeninių trenerių poreikis Lietuvoje? Ar daugėja žmonių, norinčių juos samdyti, ar visgi dažniau bandoma sportuoti savarankiškai?
Gal Lietuva šiek tiek ir atsilieka, pavyzdžiui, nuo Estijos pagal gaunamas asmeninių trenerių pajamas, bet apskritai asmeninių trenerių poreikis yra didelis. Žinoma, reikia aukštos kvalifikacijos, tinkamo išsilavinimo specialistų. Lietuviai noriai moka treneriams, ir, sakyčiau, gana neblogai. Asmeninė treniruotė, priklausomai nuo regiono, trenerio kvalifikacijos, gali kainuoti nuo 10 iki 50 eurų. Tiesa, daug žmonių kreipia dėmesį į trenerio žinomumą, nors tai nėra protinga – labiau reikėtų pasidomėti išsilavinimu. Tačiau džiaugiuosi, kad tiek asmeninės treniruotės (kai treneris dirba su vienu klientu), tiek grupinės, tiek ir mažų grupių treniruotės šalyje populiarėja.
Ar matote skirtumų tarp vyrų ir moterų motyvacijos sportuoti lygio?
Ne, skirtumų nėra. Lyčių skirtumas gali būti nebent formuojant tikslus – kaip įprasta, moterys dažniau nori mesti svorį, vyrams aktualesnis jėgos ar kitų sportinių parametrų tobulinimas. Taip pat pasirenkant veiklas – pavyzdžiui, moterys dažniau nei vyrai pasirinks šokius.
Kas dažniausiai demotyvuoja žmones tęsti sportą?
Dažnai netinkamai pasirinkta sportinė veikla, kuri neatneša vidinio džiaugsmo. Taip pat užsibrėžti per dideli tikslai, kurių nepasiekęs žmogus nusivilia sportine veikla. Gali būti prastai apskaičiuotas dienos ritmas – treniruočių laikas tinkamai nesuderintas su darbu, vaikų priežiūra. Bet gali būti ir vidiniai įsitikinimai: „šita veikla – ne man“, „aš leidžiu veltui pinigus“. Tokių vidinių prieštaravimų žmogus gali sukaupti labai daug, jie anksčiau ar vėliau sukelia klaidingą įsivaizdavimą, kad „sportas – ne man“. Tokiu pasakymu gali būti maskuojamos įvairiausios priežastys, pavyzdžiui, sumažėjusios pajamos (žmogus nebegali tiek pat pinigų skirti sportui), padidėjęs užimtumas ir pan.
Įsivaizduokite situaciją: žmogus turėtų eiti į treniruotę, bet nenori, jaučiasi pavargęs. Ką jam patartumėte – praleisti ar visgi ugdyti valią, įprotį ir nepraleisti? Juk galbūt po treniruotės ir geriau pasijaustų?
Jei tai vienas kartas, nieko baisaus nenutiks, jeigu praleisite. Prisiminkite, kad praleidus treniruotę mums nereikia mesti sportuoti apskritai. Įvairiausių situacijų būna. Svarbiausia nuoširdžiai stengtis formuoti teisingus įpročius. Iškentėkite tris savaites, mėnesį, paskui tris mėnesius – pajusite teigiamus rezultatus ir tikrai norėsite tęsti fizinę veiklą toliau.
